Spausdinti    |    VERSIJA NEĮGALIEMS
English
Veisiejuose atidaryta G. Vitartaitės darbų paroda
2019-02-04

Penktadienį Veisiejų regioniniame parke vyko antrasis vakaras iš renginių ciklo „Veisiejai – mažoji Lietuvos kultūros sostinė“. Šį vakarą buvo pristatyta Gražinos Vitartaitės tapybos darbų paroda.  Renginyje dalyvavo Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis.

 

Rajono vadovas džiaugėsi, kad šįmet Veisiejai yra paskelbti mažąja Lietuvos kultūros sostine.  Tad šiais metais mieste bus gausybė renginių. „Džiugu, kad pripažinti menininkai atvyksta į Veisiejus, čia rengia parodas bei kuria gražiuose Dzūkijos kraštuose“ – sakė Lazdijų rajono savivaldybės meras. Jis padėkojo G. Vitartaitei už eksponuojamą savo tapybos  darbų parodą  ir įteikė Lazdijų krašto suvenyrų.

Menininkė Gimė 1942 m. Krekenavoje, kur pradėjo lankyti vidurinę mokyklą. 1957 – 1960 m. Mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje. 1966 m. baigė Vilniaus Valstybinį Dailės Institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), įgydama monumentaliosios dekoratyvinės tapybos freskos mozaikos specialybę. 1967 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Ilgą laiką buvo laisva dailininkė, respublikinių ir sąjunginių parodų kasmetinė dalyvė. 1980 – 1989 m. dirbo Vilniaus Valstybinio Dailės Instituto Tapybos katedros vedėja. 1984 m. buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, o 1986 m. – docento mokslinis pedagoginis vardas. 

Šiuo metu G. Vitartaitė yra laisva dailininkė. Iš viso esu surengusi per 60 personalinių parodų.

„Tapyba man yra ir muzika, ir poezija, ir filosofija. Pirmiausia tai jausmas, kuris atrandamas akimirkos žavesy, muzikiniame ritme, apmąstymuose, santykyje su žmogum, jo aplinka ir būtimi. Mėgstu natiurmortą, peizažą, kuriems impulsą suteikia būtent gamta. Ji traukia paslaptimi ir grožiu - tiek detalėmis, tiek visuma ir harmonija.
Dažnai būnu prie jūros, ten nėra buities, ten galima pakilti, pajusti vidinę laisvę. Tikras džiaugsmas – atrasti savo žaidimą. Tapyboje ieškau savos kompozicinės intrigos ir siekiu išprovokuoti žiūrovo mintis. Dažniausiai paveiksle yra vienas akcentas – svarbiausias, stipriausias, visa kita sukasi aplinkui, jam tarsi tarnauja.
Kūrybiniame procese atsiranda daug improvizacijos, ir daug kas paliekama žiūrovui. Bet koks neišgyventas, netikras jausmas – aiškiai matomas, ir čia negali būti melo.“  - renginyje kalbėjo dailininkė.  

 

Parengta pagal Lietuvos dailininkų sąjungą ir Lazdijų r. sav. inf.

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui Archyvas
Dalintis