Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadas, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. A. Ramanauskas 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Panevėžio pedagoginį institutą (mokėsi Klaipėdos pedagoginiame institute, bet vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, institutas persikėlė į Panevėžį) ir Kauno karo mokyklą. 1940–1942 m. dirbo Guronių ir Aukštakalnio mokyklose (Lazdijų vlsč.) mokytoju. 1941 m. Birželio sukilimo metu nuo birželio 23 d. iki liepos 7 d. buvo valstybės turtą Druskininkuose saugojančio būrio vadas. 1942–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. apsisprendė ginklu kovoti už Lietuvos laisvę. Tų pačių metų birželio 2 d. priėmė partizano priesaiką ir prisaikdino 120 būrio kovotojų, pasirinko Vanago slapyvardį.
Apsisprendimą eiti ginklu ginti Tėvynę lėmė daugelis veiksnių – kiekvieną dieną matomos tautiečių kančios, jau veikiančių partizanų platinami atsišaukimai, pagaliau tėvų įskiepyta Tėvynės meilė ir troškimas gyventi nepriklausomoje valstybėje.

A. Ramanauskas-Vanagas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. Būdamas gabus organizatorius, suvienijo Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą ir jai vadovavo. 1945 m. rudenį ji tapo Dzūkų grupės dalimi. Vėliau kuopa buvo performuota į batalioną, o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. 1945 m. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Merkio rinktinės vadu. 1945 m. gruodį vadovavo Merkinės puolimui.

1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje susituokė su Birute Mažeikaite, Dainavos apygardos partizane, slapyvardžiu „Vanda“. 1948 m. jiems gimė duktė Auksutė.
1946 m. balandžio 23 d. A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. per surengtus slaptus rinkimus Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas šios apygardos partizanų vadu. 1948 m. A. Ramanauskas-Vanagas išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo 9 kautynėse, daliai jų pats vadovavo. 1946 m. balandžio 9 d. A. Ramanauskas-Vanagas už organizacinį darbą Pasipriešinimo sąjūdyje apdovanotas Uolumo juostele, už vadovavimą puolant Merkinę – Narsumo juostele. 1949 m. už narsumą ir nuopelnus Pasipriešinimo sąjūdžiui apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1950 m. LLKS tarybos prezidiumas už drąsą, pasiaukojimą, sumanų vadovavimą ir organizacinio darbo nuopelnus A. Ramanauską-Vanagą apdovanojo 1-os ir 2-os rūšies 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiais su kardais.

Atlikęs ilgą ir pavojingą kelionę pėsčiomis iš Dzūkijos į Radviliškio rajoną, 1949 m. vasario 2–22 d. A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo Minaičių kaime įrengtame bunkeryje visos Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime, kurio metu buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) ir sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė – vienintelė teisėta valdžia sovietų okupuotoje Lietuvoje – bei priimta 1949 m. vasario 16-osios LLKS tarybos Deklaracija, kurios signataru tapo ir A. Ramanauskas-Vanagas. Suvažiavimas A. Ramanauską-Vanagą patvirtino Pietų Lietuvos srities partizanų vadu.

1949 m. rudenį A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas LLKS gynybos pajėgų vadu ir LLKS prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju, jam suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis.
1951 m. sunkiai susirgus LLKS tarybos prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui-Vytautui, A. Ramanauskas-Vanagas, kaip pirmasis jo pavaduotojas, ėjo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pareigas. 1953 m. okupantams suėmus Joną Žemaitį-Vytautą, A. Ramanauskas-Vanagas liko aukščiausias LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūnas, net okupantų vadintas partizanų generolu.

Pasibaigus ginkluotai partizaninei laisvės kovai, nuo 1953 m. su šeima besislapstydamas A. Ramanauskas-Vanagas kaip LLKS ginkluotųjų pajėgų vadas rengė pažymėjimus, kuriuos tvirtino antspaudu bei parašu ir įteikdavo aktyviausiems partizanų rėmėjams. A. Ramanauskas-Vanagas tuo metu parašė trijų dalių atsiminimus „Partizanų gretose“. Jų rašymas tuo metu liudija apie nepalaužiamą A. Ramanausko-Vanago tikėjimą, kad ateityje Lietuva vis tiek bus laisva ir tikroji Laisvės kovų istorija bus reikalinga. Šiuos atsiminimus jis slėpė pas patikimus žmones įvairiose Pietų Lietuvos vietose, tikėdamasis, kad dalis jų vis tiek išliks.

A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė buvo išduoti ir suimti Kaune bei iš karto išvežti į LSSR KGB kameras. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“

Tokių barbariškų kankinimų, apie kuriuos liudija Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, nėra buvę nuo Europoje siautėjusios inkvizicijos laikų. A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. A. Ramanausko žmona B. Mažeikaitė nuteista 8 m. laisvės atėmimo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo aukštai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. sausio 26 d. dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiai su kardais: Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. kovo 6 d. dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (Komandoro didysis kryžius), o 1999 m. vasario 1 d. dekretu – Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (Didysis kryžius).

Po išsamių ir ilgalaikių Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų tyrimų ir paieškų, 2018 m. birželio mėn. pavyko nustatyti A. Ramanausko-Vanago palaikų užkasimo vietą Vilniaus Našlaičių kapinėse. 2018 m. spalio 6 d. A. Ramanausko-Vanago palaikai iškilmingai perlaidoti Antakalnio kapinėse valstybės vadovų panteone.

A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė: „Visi esame lygūs kovos broliai ir tarp mūsų nėra nei pono, nei tarno, nei buožės, nei berno, nes kovojame ne dėl dvaro ar aukštos ir pelningos vietos. Mes visi teturime vieną troškimą – iškovoti Lietuvai laisvę ir, jeigu Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.“

Šiandien, įvertinus generolo A. Ramanausko-Vanago veiklą, galima vienareikšmiškai teigti, kad jis – Lietuvos laisvės kovotojas-idealistas, viena ryškiausių pokario ginkluotojo pasipriešinimo asmenybių.