Emilija Pliaterytė

Emilija Pliaterytė, lietuviškoji Žana d‘Ark, 1831 m. sukilimo dalyvė, kapitonė, nacionaline didvyre laikoma ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Baltarusijoje.

Emilija gimė 1806 m. lapkričio 13 d. Vilniuje, grafų Pliaterių rūmuose, kur tada gyveno jos tėvai Ksaveras ir Ana Pliateriai. Ksaveras Pliateris labai laukė sūnaus. Tuo metu niekas negalėjo pagalvoti, kad po kurio laiko ši mergaitė taps Lietuvos pasididžiavimu, o jos drąsos, narsumo ir kovingumo pavyzdžiu bus mokomas ne vienas karys.

Pliaterių šeimoje ji buvo vienintelė duktė. Jau nuo kūdikystės Emilija augo užsisklendusi savyje, uždara, paūgėjusi lankė Vilniaus mergaičių pensioną. Kai mergaitei buvo 10 metų, tėvai išsiskyrė. Motina su dukrele apsigyveno pas giminaičius Linksnos dvare – 15 kilometrų nuo Daugpilio. Emilijai buvo pasamdytas namų mokytojas vokietis Volfas, jo dėka mergaitė puikiai išmoko vokiečių kalbą (gerai mokėjo ir prancūziškai), originalo kalba skaitė Gėtę, Herderį, Šilerį. Dvare buvo turtinga biblioteka, jaunoji grafaitė labai daug skaitė. Mėgstamiausia jos herojė buvo Žana d‘Ark, žuvusi už savo tėvynę Prancūziją. Emilijos kartos kelrodžiu tapo patriotiniai Adomo Mickevičiaus kūriniai „Živilė“, „Gražina“, „Konradas Valenrodas“. Patriotines nuotraukas ugdė ir iš Vakarų Europos gaunamos žinios apie tautinių judėjimų pradžią. Linksnoje buvo gaunami ir visi Lietuvoje leidžiami laikraščiai.

Linksnos dvaro savininkų sūnūs mokėsi karininkų mokykloje ir tapo karininkais. Jie Emiliją išmokė šaudyti revolveriu ir šautuvu, kautis kardu ir durtuvu. Grafaitė įsivaizdavo esanti karys su ginklu rankoje: anksti išmoko valdyti ginklą, taikliai šaudyti ir puikiai fechtuotis, buvo puiki jojikė, mėgdavo raita leistis į ilgas keliones. Emilija kalbėjo lietuviškai, dažnai lankydavosi pas valstiečius, mokė savo bendraamžius prancūzų, lenkų kalbų.

Mirus motinai, 1830 m. Emilija įsitraukė į sukilimo sūkurį – pusbroliai priėmė ją į slaptą organizaciją rengtis sukilimui.

1830 m. lapkričio 29 d. Lenkijoje prasidėjęs sukilimas prieš carinės Rusijos okupaciją greitai persimetė į Lietuvą. Žinia apie sukilimą pasiekė ir Daugpilį. Emilija suprato, kad atėjo lemtinga jos gyvenimo valanda, kad reikia atlikti svarbiausią gyvenimo žygį, kuriam ji nesąmoningai visą laiką ruošėsi. Savo dienoraštyje įrašė, kad ją į sukilimą vedė tėvynės meilė.

Emilija Pliaterytė Linksnoje buvo įšventinta į riterius, ją apjuosė karišku diržu su kardu. Ten ji subūrė bendraminčių grupę, nusikirpo gražius plaukus, pasisiuvo kareiviškus drabužius. Su pulkeliu sukilėlių iš Linksnos ji nuvyko pas pusbrolį Cezarį į Dusetų dvarą. Dusetų miestelio aikštėje pasakė uždegančią kalbą, ragindama žmones stoti į sukilėlių būrius ir kautis už tėvynę. Su pusbroliu Cezariu jie labai greitai sutelkė sukilėlių būrį ir, prisijungę prie kitų sukilėlių, užėmė Zarasus. Buvo paskelbtas ir į miesto knygą įrašytas sukilimo aktas. Tačiau sukilėliams siekiant paimti Daugpilį, buvo nublokšti rusų kariuomenės. Po šio įvykio Emilija prisijungė prie Karolio Zaluskio sukilėlių korpuso, stovėjusio Smilgiuose. K. Zaluskis pasiūlė jai saugoti gyvybę ir grįžti į namus. Tada Emilija nuvyko į Ukmergę ir buvo priimta į Parčevskio sukilėlių dalinį. Pliaterytė dalyvavo viename didžiausių mūšių ties Prastavoniais prie Radviliškio.

1831 m. birželio pradžioje į Lietuvą iš Lenkijos atvyko generolai D. Chlapovskis ir A. Gelgaudas. Emilija prisijungė prie D. Chlapovskio dalinių. Ir čia ji rodė stebėtiną narsą bei drąsą. Už tai buvo suteiktas karinis kapitono laipsnis. Grafaitė tapo pėstininkų pulko kuopos garbės vade ir kartu su pulku žygiavo į Kauną. Rusų kariuomenei spaudžiant, sukilėliai traukėsi iš Kauno Kėdainių kryptimi. Emilija atkakliai tvirtino: „Privalau kovoti už tėvynės laisvę“.

Vienas paskutinių mūšių, kuriame Pliaterytė dalyvavo ir pasižymėjo ypatinga drąsa, buvo mūšis ties Šiauliais. Miestas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas. Po mūšio sukilėliai suprato, jog priešintis beprasmiška, nes jėgos nelygios, ir pasiruošė atsitraukimui. Viena sukilėlių grupė traukėsi Varšuvos kryptimi, Gelgaudo ir Chlapovskio daliniai – į Prūsiją. Kartu su jais buvo ir kapitonė Emilija Pliaterytė. Tačiau, priėjus Prūsijos sieną, ji atsisakė trauktis. Generolui tarė: „Man beliko keli kraujo lašai, ranka dar gali pakelti kardą, aš nepadarysiu sau gėdos pasiduodama, eisiu viena, pasieksiu savo“. Prie Emilijos prisijungė pusbrolis Cezaris ir jos adjutantė Marija Rašanavičiūtė. Trejetas, persirengę valstiečių drabužiais, patraukė į Lenkiją, kur sukilimas dar nebuvo išblėsęs. Kartu su M. Rašanavičiūte ir pusbroliu Emilija pabandė per Užnemunę, per pietinę Lietuvos dalį pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Ėjo miškais slapstydamiesi, daugiausia naktimis, kentėjo badą, troškulį, nuovargį. Eiti miško takais ir takeliais buvo sunku. Keletą kartų kovotojai vos nepakliuvo į rusų kariuomenės rankas. Susidūrus su kazokais, teko plaukti per Ančios ežerą. Emiliją kliudė kulka. Sužeistą ir nusilpusią, sergančią plaučių uždegimu, Cezaris ir Marija atnešė į eigulio Margelio trobelę. Vėliau buvo pergabenta į netoliese buvusį Justinavo dvarą pas savininką Ignotą Ablamavičių, kuris pritarė sukilimui. Konspiracijos sumetimais Emilija pasivadino svetima pavarde. Slaugoma rūpestingų šeimininkų, ligonė atsigavo, sustiprėjo. Tačiau, išgirdusi apie sukilimo pralaimėjimą, narsioji karžygė palūžo. Žlugo jos svajonės matyti tėvynę laisvą, gyvenimas nebeteko prasmės. Jos jėgos vėl pradėjo silpti, liga atkrito, ir 1831 m. gruodžio 23 d. Emilija Pliaterytė mirė. Ablamavičiai slaptai palaidojo ją senosiose Kapčiamiesčio kapinėse. Ant jos kapo buvo pastatytas akmuo su užrašu: „Emilija“. Kitoje pusėje iškalti žodžiai: „Sielą Dievui, gyvybę tėvynei atidavė“. Vėliau vietoje akmens pastatytas kryžius su atitinkamu užrašu, o akmuo nuo kapo perkeltas į miestelio pakraštį prie kelio į Veisiejus.

Garsas apie įžymiąją sukilėlę pasklido po Lietuvą, Lenkiją, Prancūziją, Latviją. Daugelio sričių menininkai ėmėsi įamžinti jos atminimą. Emilijos Pliaterytės žygdarbis tapo legenda. Apie narsiąją karžygę buvo kuriami eilėraščiai anglų, prancūzų, italų kalbomis. 1842 m. Niujorke buvo išleista jos biografija anglų kalba. Knygos leidimą rėmė tuometinis JAV prezidentas Džonas Taileris. Meilė tėvynei, mirtis už jos laisvę ir nepriklausomybę Emilijos Pliaterytės vardą išgarsino visame pasaulyje.