Kalniškės mūšis

1945 m. gegužės 16 d. tarp Lietuvos partizanų būrio, vadovaujamo puskarininkio Jono Neifalto-Lakūno, ir NKVD pasienio pulko įvyko mūšis. Kalniškės miško kalvoje apsupti partizanai atkakliai priešinosi kelis kartus gausesniam NKVD kariuomenės pulkui. Tai buvo vienas iš didžiausių mūšių lietuvių rezistencijos istorijoje, jame žuvo 44 partizanai.

Kalniškės miške įvyko vienas pirmųjų ir didžiausių mūšių tarp partizanų ir sovietinės armijos, kuriame vengdami tarnauti ir vildamiesi atkurti Nepriklausomą laisvą demokratinę Lietuvos Respubliką buvo susitelkę apie 100 ginkluotų partizanų. Partizanams vadovavo Lietuvos ulonų puskarininkis Jonas Neifalta-Lakūnas, jam talkino Aleksandras Padimanskas-Šarūnas.

Simno ir Krosnos NKVD skyriai gegužės 14 d. turimą informaciją apie Kalniškės miške partizanų stovyklavimo vietą perdavė 1-ojo Pabaltijo fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės 220-ajam pasienio Kutuzovo ordino pulkui, kuriam vadovavo mjr. Jacenka ir štabo viršininkas mjr. Buiničius. Maždaug tūkstantis šio pulko karių gavo komandą rengtis Lietuvos partizanų likvidavimo operacijai, tad šis pulkas apsupo mišką dar iš vakaro. Kalniškės mūšis prasidėjo 1945 m. gegužės 16 dieną auštant. Reguliari, gerai parengta ir iki dantų ginkluota sovietinė armija stojo prieš kaimo vyrus. Partizanai pasirinko aukščiausiai iškilusią kalvą (vadinama Meškakalniu), joje pasiruošė žiedinei gynybai ir išsidėstę skyriais laukė pirmosios priešo atakos. Priešas, jausdamas savo jėgų persvarą, drąsiai kilo į mūšį, o partizanai stengėsi be reikalo nešaudyti ir prisileisti priešą kuo arčiau. Pasirodžius pirmosioms enkavedistų voroms, pasigirdo kulkosvaidžių kalenimas, granatų sprogimai, šūvių banga užliejo mišką, užvirė smarkus mūšis. Priešas aklai puldamas patyrė daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo, o papildyti jas nebuvo kuo, pritrūko ir šaudmenų. Mūšis su trumpomis pertraukomis tęsėsi visą dieną. Sovietų kariams buvo įsakyta iš visų turimų ginklų atidengti ugnį į aukštumas salvėmis. Toks intensyvus puolimas truko maždaug valandą ir apie 19 valandą, okupantams suveržus apsupimo žiedą ir suintensyvinus apšaudymą, dalis partizanų (Vanago ir Lakūno būrių vyrai), nusprendė iš apsupimo pasitraukti. Mūšyje žuvo 44 partizanai, priešui buvo padaryti dideli nuostoliai: partizanų ir daugelio šaltinių teigimu, žuvo apie 400 enkavedistų. Jonui Neifaltui-Lakūnui pavyko atsitraukti. Lietuvos ulonų puskarininkis Jonas Neifalta-Lakūnas žuvo 1945 m. lapkričio 20 d. Kalniškės pamiškėje netoli Stebulių. Žuvusiųjų partizanų palaikai buvo išvilkti ir sumesti pamiškėje prie kelio. Rytojaus vakarą plentu per Krosną ir Atesnykėlius arkliais ir sunkvežimiais stribai gabeno kruvinus, kulkų ir granatų sužalotus partizanų kūnus, kurie buvo suguldyti Simno turgaus aikštėje ant grindinio viena eile ir tysojo keletą dienų. Aplink vaikščioję stribai stebėjo, kaip reaguoja atėjusieji, vėliau partizanų kūnai buvo sumesti Simno ežero pakrantėje esančioje aviacinėje duobėje ir užkasti. Kalniškės mūšio vietoje atėję aplinkinių kaimų žmonės surinko likusias partizanų kūno dalis ir palaidojo bendrame kape. 1990 m. Kalniškės mūšio vietoje žuvusiems partizanams buvo pastatytas kryžius – marijampolietis Jurgis Nevulis pastatė paminklą žuvusiems partizanams. Paminklas atidengtas 1990 m. gegužės 13 d. Renginio metu rusų kariuomenės Alytaus desantininkai arti vykdė karines pratybas ir netrukus, naktį iš gegužės 21 į 22 d., paminklas kalne buvo išsprogdintas, išliko sveika tik atminimo lenta. Per vieną savaitę Laisvės kovų dalyvių dėka šis paminklas vėl buvo atstatytas. Kasmet čia statomi paminklai, kryžiai ir koplytstulpiai. Partizanų giminės, artimieji, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, Laisvės kovų dalyviai ir geros valios žmonės stengiasi, kad čia stovėtų 44 atminties ženklai, partizanų atminimui čia buvo pasodinti 44 ąžuolai.

1989 m. liepos 7 d. partizanų palaikai buvo atkasti ir iškilmingai perlaidoti Simno kapinėse.