Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas

Ančios ežero pusiasalyje, už pusės kilometro į šiaurės rytus nuo Vainežerio ežero yra respublikinės reikšmės archeologinis paminklas – senoviniai Vainežerio gynybiniai įtvirtinimai. Tai 5–6 m aukščio pylimas trapecijos formos, žiedu juosiantis 40 m pločio aikštelę, kurios šiaurinis pakraštys yra 60 m ilgio, pietinis – 50 m ilgio. Pylimo viršus plokščias, 2–4 m pločio. Gynybiniai įtvirtinimai užima 130 m ilgio ir iki 100 m pločio teritoriją. Ankstyviausi apgyvendinimo (stovyklavietės) pėdsakai datuojami mezolito laikotarpiu.

Manoma, kad šie gynybiniai įtvirtinimai buvo įrengti dvarininkų XV–XVIII amžiuje ir naudojami karo su Švedija ir Rusija metais (1701–1721). Vainežerio gynybinis įtvirtinimas minimas ir Justinavos vardu, kadangi netoliese būta Justinavo dvaro. Vietos gyventojai pasakojo, kad 1812 m. šiame kalne buvę prancūzų apkasai – „okopkos“ ir dėl to jis vadinamas „Okopkos kalnu“. 1863 m. čia slapstėsi sukilėliai.

Kraštotyrininko Antano Stabingio laiške, rašytame 1925 m., nurodoma, kad netoli nuo Justinavo dvaro yra pusiasalis, kur būta kokios tai pilaitės. 1935 m. rugsėjo 15 d. Kapčiamiesčio nuovados viršininko užpildytoje anketoje nurodoma, kad vietomis matosi plytų mūro pamatai ir vienoje vietoje būta rūsio.

1954 metais jau daroma išvada, kad šis gynybinis įtvirtinimas greičiausiai įrengtas dvarininkų XVII-XVIII a. Archeologas Petras Tarasenka šį gynybinį įtvirtinimą dar vadina „šančiais“.

Paminklo pase, parengtame 1983 m., nurodoma, kad gynybinis įtvirtinimas yra likęs nuo kariuomenės stovyklos įrengimo laikų, kai buvo kariaujama su švedais.

Nepriklausomos Lietuvos metais skautai atkasė raudonų plytų keturkampį mūrą (maždaug 4x4 m dydžio). Vietinis dvarininkas tą mūrą išardė ir plytas panaudojo statyboms. Plytos buvo nestandartinės, rankų darbo.

Senoviniai Vainežerio gynybiniai įtvirtinimai 2005 metais paskelbti Valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.