Atvelykis – laikas mūsų vaikams. Kartu  marginkime kiaušinius, kepkime saldumynus

Rytoj, sekmadienį – jau Atvelykis, ne mažesnė šventė nei Velykos. Tai – aštuntoji diena po Kristaus prisikėlimo, užbaigianti velykinę savaitę, skelbianti žemės darbų pradžią. Sveikiname jus šia proga. Visiems linkime sveikatos, ištvermės, nuoširdžių ir rūpestingų artimųjų šalia, o  ūkininkams – dar ir gerų darbymečio orų, puikaus būsimo derliaus.

Atvelykio proga kviečiame prisiminti senuosius mūsų tautos papročius, kuriuos šiomis visuotinio skubėjimo ir rūpesčių dienomis buvome atidėję į antrąjį planą.

Pagal mūsų liaudies tradicijas, Atvelykis – svečiavimosi šventė. Buvo sakoma, kad jei per Atvelykį kaimynų neaplankysi – gerų metų nelauk.  Iki Atvelykio būtinai reikėdavo aplankyti savo krikšto vaikus, juos apdovanoti margučiais, kitomis dovanomis. Šią dieną buvo susitinkama su giminaičiais, jeigu su jais  nepavyko pasimatyti per Velykas.

Per Atvelykį vėl dažomi kiaušiniai, ridenami margučiai, supamasi sūpynėse. Kiaušinius per Atvelykį daužo tik vaikai. Tądien daugiausia dėmesio skiriama vaikams, todėl Atvelykis kartais vadinamas vaikų Velykomis arba Velykėlėmis. Senovėje šią dieną buvo marginami visi kiaušiniai, kuriuos vištos sudėjo būtent per savaitę tarp Velykų ir Atvelykio. Tokie kiaušiniai būdavo vadinami jau ne margučiais, o velykaičiais.

Dabar, kai mūsų bendravimą riboja karantinas, ši diena – puiki galimybė tėvams kartu su vaikais užsiimti kiaušinių marginimo edukacija. Tiks viskas – flomasteriai, kreidelės, pieštukai, teptukas, svogūnų lukštai, alksnio kankorėžiai, žolių daigeliai,   pieštuko gale įtaisyta adatėlė margučiui skutinėti ar dailinti vašku. Tradiciškai juodas margutis simbolizuoja žemę, raudonas – gyvybę, vaisingumą, žalias – augmeniją, mėlynas – dangų, gerus orus, viltį, geltonas ir rudas – gausų derlių. Reikšmę turi ir visi ornamentų elementai: saulutė – viltis, kad metai bus šilti ir saulėti, spiralė – judėjimo, energijos ir gyvybingumo ženklas, žalčiukai – pavasarį pabudusi gyvybė.

Dar viena su velykaičiais siejama tradicija – kiaušiniavimas. Ji skirta patiems mažiausiems. Seniau kaime tokio amžiaus vaikai susiburdavo po kelis ir eidavo iš pirkios į pirkią, sveikindavo su šventėmis šeimininkus ir laukdavo jiems skirtų velykaičių. Bet dovanų už dyką jiems niekas nedalydavo: vyko mainai – velykaitis už eilėraštuką arba dainelę.

Kokia šventė be dovanų? Tradiciškai per Atvelykį vaikams dovanas dovanodavo bobutė Velykė. Tikėta, kad ji gyvena miške, o ruošti lauktuves mažiesiems jai padeda kiškiai: kūrena ugnelę, į vaškinį ar cukrinį vežimaitį sukrauna nudažytus kiaušinius, iškeptus pyragus, palydi pas vaikus ir padeda dovanas išdalyti. Dažniausiai vaikai dovanas Atvelykio rytą rasdavo ant palangės.